Dažnas iš mūsų miško verslus supranta kaip miško kirtimo darbus. Seniau šis žodis reiškė daug daugiau-buvo plukdomi rąstai-sieliai, varoma derva ir terpentinas, gausus medienos kiekis šioje teritorijoje įgalino vystyti kalvystės amatą ir, kad ir eretiškai skambės, bet šalia šių verslų, o vėliau vietoje jų, pradėjo veikti bravorai.

 

   Iš Aukštaitijos į Lietuvos vidurį-Vilnių, Kauną vedė du sielių keliai: vienas iš Uteno, kitas iš Dringio ežero. Medieną per visą žiemą veždavo prie ežerų ir kraudavo į “štabelius”. Ne kiekviena vieta ežere tiko sieliams pinti.Tik smėlėtame ežero dugne būdavo sukalamas ”daržas”-užtveriamas tam tikras ežero plotas. Į jį iš didžiulių krūvų buvo ridenami rąstai, o vandenyje rūšiuojami pagal ilgį, plotį ir kokybę. Rąstus rišdavo į “lovas”. ”Lovos” sielyje rikiuojamos viena po kitos. Jų sielyje būna iki 10-ies. Sielyje priekinę “lovą“ vadino gaktu,o paskutinę zadu. Pakrantė, kurioje buvo pinami sieliai, vadinosi Pinykla.

 

   Taip vadinamas antrasis sielių kelias buvo iš Dringio ir gerokai trumpesnis nei pirmasis-iš Uteno. Sieliai būdavo rišami prie Dringio ežero. Iš ten Dumblio upe į Dringykštį, iš šio ežero į Meiros upę iki Asalnų ežero. Toliau: Lūšiai, Šakarva, Žeimenys, Žeimena, Neris.

 

   Šiame krašte sielių plukdymas labai skyrėsi nuo kitur įprasto plukdymo upe.Upėse sielius nešė srovė, o ežeruose tiek pagalbininkas, tiek kenkėjas buvo vėjas. A.Pupienis, labai išsamiai aprašęs šį verslą, pasakoja, kad palankiausias būdavęs šiaurės vėjas, pietys stūmė sielius atgal, vakaris ir rytys-šonan. Ne ką geriau būdavo ir kai visai vėjo nelikdavo. Tuomet sielininkai ištempdavo iki pusės kilometro ilgio vielą.Vieną jos galą pririšdavo prie sielio, o kitą vyniodavo ant veleno, pritvirtinto ant valties.Valtį taip pat reikėdavo pririšti-arba prie krante augančio medžio arba prie įsmeigto į ežero dugną kablio. Tokį “kalvaratą” sukdavo dviese: vienas vienam gale, kitas kitame. Tokiu būdu ant veleno vyniojama viela tempė per vandenį sielį.

 

   Vieną tarpą, per kurį netrukdomai buvo plukdomas sielis, sielininkai vadindavo zabėgu. Kai kurios upės, jungiančios ežerus buvo nesraunios, priaugusios žolių, dumblėtos. Tokiais atvejais sielininkai stumdavo sielius busokais (pagaliais su metaliniais antgaliais). Sausrų metu, kai nusekdavo upė, joje sukaldavo kuolus, atremdavo į juos pasiskolintus iš artimiausių klojimų, kitų pastatų duris. Tokiu būdu patvenkdavo upę. Būkos upėje net buvo įrengtos nuolatinės užtvaros-spūskai. Priartėjus prie tokios užtvankos, buvo pakeliama vandenį sulaikanti lentinė užtvara-vadinama zostauka.

 

   Už vandens lygio kaitaliojimą upėje ūkininkams mokėdavo tam tikrą mokestį, nes tai kenkdavo derliui. Labai sudėtinga ir pavojinga būdavo plaukti ir patiltėmis, nes jei sielis (lova) būdavo surišamas platesnis nei patiltėje laisvas plotas, reikdavo jį išardyti, o praplaukus patiltę jį vėl surišti. Jei sielis atsitrenkdavo į tilto atramas tai pats suirdavo, o kur dar baimė tilto polius išversti!

 

   Sielių rišimo darbai prasidėdavo dar tebeplaukiojant ledukams, o baigdavosi jau medžiams apšarmojus. Ilgus guminius, neperšlampamus batus turėjo tik vienas darbininkas. Sielininkams kojas taip užgeldavo, kad jų net nejausdavo. Iš sielininkų pasipelnydavo ir Vaišnoriškės bei prie Baltelės ežero įsikūrę žydai-prekybininkai. Sieliai buvo plukdomi iki 6-o dešimtmečio pradžios.